[Žmogaus tipas] stovintis visu ūgiu šalia kadro krašto, šiek tiek krėje, [realiame neužbgtame / tuščiame / pažeistame] aplinkoje. Kamera yra už žmogaus ir šiek tiek dešinėje, fiksuodama jį trijų ketvirčių galiniu rakursu. Žmogus stovi rami ir mąsli, žiūrėdamas į erdvę priešs save. Aplinka yra [apibūdinkite realią erdvę tokią, kokia ji yra dabar: tuščią, neužbgtą, suirusią, griežtą, negyvą]. Atmosfera jaučiasi [emocinis tonas: tyli, sausa, istorinė, minimali, žaliavinė]. Natūrali šviesa apšviečia sceną, sukurdama realistinius šešėlius ir gylį. Plūduriuojančios ranka pieštos eskizo linijos atsiranda virš aplinkos ir joje, tiksli sulygiuotos perspektyvoje su realia erdve. Šie eskiz reprezentuoja [kas trūksta / kas kadse egzistavo / kas galėtų egzistuoti ateityje]. Eskizo linijos yra juodos, švarios ir ranka pieštos, primenančios [architektūrinius / interjero / atstatymo / miesto planavimo] koncepto eskizus, pieštus pieštuku arba rašalu. Potėpi yra išrškingi, šiek tiek netobuli ir organiški — ne standūs ar mechaniški. Piešti element užima priekinį ir vidurinį planą, atrodydami arčiau žmogaus nei tikėtasi. K kurios eskizo linijos subtili dengia žmogaus siluetą ir realius paviršius, vizuali sujungdamos vzduotę su realybe. Eskiz natūrali plūduriuoja scenoje, sklandži susiliedami su aplinka ir perteikdami idėją [vizijos / atstatymo / transformacijos / potencialo] gimimo